Mūsų menstruacijų šventimas atveria duris į vidinį kelrodį, nukreipiantį į gilesnį savęs priėmimą.

Šiandien tapiau. Aksominiu, tamsiai raudonu savo menstruacijų krauju. Ką tik mylėjausi su savo moteriška prigimtimi, kurią daugelį metų neigiau kaip paprasčiausią trikdį. Niekas nemokė, kad mano kraujas šventas, kad per eterines gijas jis jungia mane su protėviais, su gyvenimo mėnulio ciklais ir su mano intuityvios galios šaltiniais. Dabar švenčiu savo menstruacijas, nuoširdžiai jų laukiu, nes jos mane įgalina, teikia peno mano moteriškumui.

Nuo pat pirmo karto, kai būdama 11,5 metų, pamačiau kraują tarp šlaunų, tai visada buvo slepiama, vykdavo už uždarų tualeto durų ar tarp dėmėtų paklodžių. Pamenu, kaip tualete žongliruodavau su visu tuo higieninių paketų ir tamponų plastiku, dangstydavau ir slėpdavau visus pėdsakus šiukšlių dėžėje. Kai dirbau biure, eidama į tualetą gniauždavau kumštyje tamponą – nė nesuvokiau, kad gėdinuosi, maniau – tiesiog taip jautiesi per menstruacijas! Pamenate moteriškų higienos produktų reklamas per televizorių, kuriose mūsų gražų kraują rodydavo tarsi kažkokį neaiškų mėlyną skystį? 

Neišmanymas, prie kurio prisidėjo ir atsainus žiniasklaidos požiūris, tapo chroniniu atotrūkiu nuo mūsų paslaptingos vidinės moters.

Mūsų patriarchalinėse visuomenėse ir religinėse dogmose – šitiek išlygų… Vis dar egzisuoja daug kultūrų, kur moteriai yra neleidžiama įeiti į religinę šventyklą per menstruacijas, nes tuo metu ji laikoma „nešvaria“. Kartą susipažinau su moterimi, kuri ruošėsi operacijai, vadinamai „endometriumo abliacija“, kurios metu pašalinamas vidinis gimdos sluoksnis, kad nebebūtų menstruacijų – ji tiesiog jų nepakentė. O kur dar kiti brutalūs dalykai, kuriuos moterys daro su savo kūnais – „labiaplastika“ ar „genitalijų balinimas“… Oda pašiurpsta ir ima iki pykinimo spazmuoti kūną, kai pagalvoju apie šitokio masto nemeilę sau. Naiviai klausiu savęs: „kodėl niekas nemokė, kad mūsų moteriški kūnai yra visiškai tobuli tokie, kokie yra?“. Apart religinių ir patriarchalinių dogmų, yra kitas atsakymas – tada nustotume vartoti visus dalykus, tariamai reikalingus mus „tobulinti“ ir „koreguoti“! 

Kai moteris iš tiesų save gerbia, ji turi daug kūrybinės energijos, taip ir atgauna savigarbą. Tai gyvybiškai svarbu, kad su pasitikėjimu prabiltume ir išdrįstume užimti savo vietą pasaulyje. Mūsų menstruacijų šventimas atveria duris į vidinį kelrodį, nukreipiantį į gilesnį savęs priėmimą, o tai galiausiai išstumia patvirtinimo iš išorės poreikį ir padeda mums pabusti seksualiai. Galiausiai supranti, kad mumyse esanti vidinė ramybė yra kur kas platesnė už visą išorinį pasaulį.

Ir nors kalbu iš moters perspektyvos, šis vientisumo ieškojimas yra be galo svarbus ir mūsų bičiuliams vyrams – kad galėtume vieni kitus įgalinti ir kartu augti.