Kai dirbau jogos mokytoja jogos centre Madride, pamenu, daugelį vakarų verkdavau, kol užmigdavau. Bariausi su Dievu: „Na, kodėl! Šitaip stengiausi elgtis teisingai! Lankiau psichoterapijos seansus, palikau „mainstream“ visuomenę ir tapau jogos mokytoja, kasdien medituoju, dainuoju mantras… Netgi dvasinį vardą turiu. Kodėl jaučiuosi taip, tarsi vis dar trūktų kažkokio esminio dalyko?“

Jei kas nors tada man būtų pasakęs, kad trūkstama mano gyvenimo dėlionės dalis – pažadintas seksualumas, būčiau išvadinusi tą žmogų kvaištelėjusiu. Buvau įpratusi manyti, kad seksualumas – kažkas komplikuoto, kas įvyksta savaime ir tikrai ne ta vieta, kur atrastum atsakymus ar gilią, sąmoningą meilę sau.

Sakralus seksualumas padėjo man (ir vis dar padeda) išvalyti iš savo gyvenimo viską, kas nėra meilė: emociškai nepasiekiamus vyrus, (ištisas dešimtmetis sugaištas šitiems… supermokytojams!), nemėgstamiems darbams, begalei ribojančių įsitikinimų apie savivertę, meilę, vyrus, pinigus, gyvenimo tikslą ir t. t.

Įsivaizduok, kad seksualinė arba gyvybinė energija – galingiausia, gydanti srovė, kuri išplauna viską, kas nėra meilė. Kai išvalome griuvėsius, atsiranda galimybė sąmoningai statyti savo svajonių pilį. Seksualinė energija – tai slapta statybinė medžiaga.

Mano klienčių pokyčiai pažadinus savo sakralų seksualumą:

∞ Nuo gėdos savo kūnui – iki pirmo vidinio orgazmo ir jautrumą atgavusių krūtų.

∞ Nuo miegojimo atskiruose kambariuose ir gresiančių skyrybų iki atgaivintos santuokos.

∞  Nuo sekso iš pareigos iki paslaptingų seksualinių erdvių, apie kurių egzistavimą nė nenumanė, tyrinėjimo.

∞ Absoliučiai pasikeitę santykiai su vaikais, nes mamos liaujasi perdėtai juos kontroliuoti.

∞ Pasibaigusi depresija ir „pirmą kartą gyvenime“ pajausta tikra meilė sau.

∞ Atsiradęs pasitikėjimas paprašyti, ko nori, ir patenkinti savo poreikius, nekeliant scenų