Gimdo kaklelis – vartai, kurie saugo mūsų kelią Namo – į beribę Gimdos erdvę
Laikiau uždėjusi delnus ant savo gimdos ir žiūrėjau į savo nuogą kūną, kuriuo vilnijo malonumo bangos. Šypsojausi visu šviesą spindinčiu veidu ir šnabždėjau meilės žodžius savo kūnui. Ji buvo apimta palaimos, nes pagaliau jautėsi puoselėjama ir matoma.
Išgyvenau dvi ilgas savaites, neapsilankiusi savo yoni šventykloje. Kai kas visą gyvenimą nestabteli nusilenkti savo vidinei kūrėjai, vis tik šios dvi savaitės man atrodė tarsi ištisa amžinybė.
Mano yoni visata visada dovanojo man šitiek besąlyginės meilės, malonumo ir galios – o aš su džiaugsmu didelę gyvenimo dalį tai IMDAVAU. Ciklas būna išbaigtas tik tada, kai ir aš atsilygindama DUODU, apdovanoju ją absoliučiu buvimu dabartyje.
Kai pirštų galiukais paliečiau aksominio švelnumo savo gimdos kaklelį, pajutau kylančias džiaugsmo ašaras. Aš – namuose. Ne metaforiškai. Tai – giliausia mano kūno vieta, kokią tik galiu paliesti, kur slypi visos mano svajonės, troškimai ir širdgėlos. Pojūčiai tokie stiprūs, kad beveik nepakeliama tame išbūti.
Mano gimdos kaklelis saugo įėjimą į beribę Gimdos erdvę ir yra mano Sielos altorius. Tie, kam teko pagyventi ašrame, žino – didelė garbė švarinti altorių, keisti dievybėms drabužius ir atnešti joms pačių gražiausių gėlių. Tas pats pasakytina ir apie mūsų vidinę Šventovę.
Ji mane įžemina, suderina ir įgalina.
Pagerbdama savo gimdos kaklelį, priartėju prie Šaltinio.
Lenkiu galvą prieš kūrimo stebuklą, kurį nešioju savyje.
Esu išvaduota nuo meilės paieškų išorėje.
Nuotrauka: Andrei Lazarev